learning methods

mokymosi metodai statusas T sritis švietimas apibrėžtis Mokinių veiklos būdų sistema mokslo žinioms perimti, teoriniams ir praktiniams mokėjimams ir įgūdžiams įgyti. Skiriamos šios mokymosi metodų grupės: I. Informacijos šaltinių naudojimo metodai: 1. Percepciniai mokymosi metodai, 2. Mneminiai mokymosi metodai, 3. Mentaliniai mokymosi metodai. II. Praktiniai-operaciniai mokymosi metodai: 1. Pratybos, 2. Praktiniai darbai, 3. Laboratoriniai darbai. III. Kūrybos mokymosi metodai: 1. Kūrybos pažinimo metodai, 2. Kūrybos proceso organizavimas, 3. Informacijos šaltinių naudojimas. Svarbiausi informacijos šaltiniai moksleiviams yra mokytojas, vadovėliai, įvairios kitos knygos, vaizdinės priemonės, tikrovės daiktai ir reiškiniai. Percepciniai (suvokimo) mokymosi metodai yra šie: a) klausymas – kultūros vertybių recepcija (perėmimas, priėmimas) klausos organais jas suvokiant, perdirbant ir įsisąmoninant; b) skaitymas – čia taikomi įvairūs darbo su spausdintais šaltiniais metodai. Pradiniu mokymo periodu įveikiami skaitymo technikos sunkumai, pereinama prie sąmoningo skaitymo. Mneminis (atminties) mokymosi metodas: mokymasis iš vadovėlio – pagrindinis moksleivių savarankiško darbo metodas. Iš jo mokomasi per pamokas ir namie, visos dienos grupėje ar skaitykloje. Tinkamai naudojamas vadovėlis padeda stiprinti atminties (įsiminimo, išsaugojimo, atgaminimo), mąstymo (analizės, sintezės, abstrakcijos, apibendrinimo, divergencijos ir kt.) procesus. Mentaliniai (intelekto veiklos) mokymosi metodai yra šie: a) planavimas – mokymosi metodas, kuriuo lavinamas loginis-algoritminis mąstymas atliekant bet kurį darbą. Pagrindinis vaidmuo čia tenka darbo nuoseklumo, racionalumo ir pagrįstumo numatymui (projektavimui), visumos esminių elementų išskyrimui; b) darbas su knyga – mokymo ir mokymosi metodas. Knyga skirta programos kursui įsisavinti ir savišvietai – bendram kultūriniam išprusimui ir kvalifikacijai tobulinti. Knygos nagrinėjimas. Galima išskirti keletą knygos nagrinėjimo tikslų: 1) naujos informacijos kaupimas, 2) kritiškas analizavimas, 3) medžiagos ir metodikos paieška. Skiriami šie knygos nagrinėjimo metodai: 1) orientacinis, 2) apžvalginis, 3) atrankinis, 4) ištisinis, 5) gilinamasis, 6) mišrusis. Orientacinis susipažinimas su knyga padeda nustatyti jos paskirtį, pobūdį (teorinis, empirinis (eksperimentinis), mokslo populiarinamasis, metodinis ir t. t.) ir pasirinkti reikiamus tolesnio darbo su knyga metodus. Apžvalginiu metodu nustatoma, kaip nagrinėjamos atskiros temos. Juo naudodamasis, moksleivis skaito: 1) įvadą ir pabaigą (išvadas, santrauką), 2) atsirenka reikalingus skyrius ar paragrafus, 3) greituoju skaitymu peržvelgia tekstą ir iliustracijas (lenteles ir brėžinius, fotografijas, piešinius). Atrankinis skaitymas naudojamas, kai reikia nuodugniai išnagrinėti aktualias temas (skyrius, paragrafus). Šiuo atveju dirbama taip: 1) atrinktas tekstas skaitomas ištisai, išskiriami pagrindiniai, esminiai dalykai, teiginiai, jie pasižymimi, 2) kylančios mintys, abejonės užsirašomos sąsiuvinyje, 3) išsiaiškinamas dėstymo nuoseklumas, eiga, struktūra, sudaromas planas, nustatomi jo dalių ryšiai, iliustracijų vieta ir priklausomumas, 4) išsiaiškinamas nagrinėjamų dalykų fundamentalumo lygis (išskiriami klausimo pagrindai, esmė, be kurios negali būti suprastas klausimas, po to – antraeiliai, papildomi dalykai, paaiškinimai, nuorodos į šaltinius), 5) išsiaiškinamas reikalingumas, aktualumas (ką reikia tvirtai išmokti, įsiminti, ką – įsidėmėti, ką praleisti, kas šiuo metu svarbu, kas pasenę, kas vėliau bus reikalinga), 6) išnagrinėti dalykai užsirašomi savais žodžiais. Knygos naudojimas protiniam darbui. Svarbu, kad perskaityti ir suprasti dalykai būtų panaudoti savarankiškam mokymuisi ir kūrybiniam darbui. Išsaugoti atmintyje sukauptą informaciją ir mąstymo patirtį padeda fiksavimas įvairių formų užrašuose. Svarbesnės formos yra šios: Konspektas (lot. conspectus – apžvalga to, kas į akis metasi, pastebėtina) – trumpa knygos turinio, svarbiausių minčių santrauka. Tai ištisinio arba atrankinio knygos nagrinėjimo rašytinis rezultatas. Išrašas – atpasakota ir užrašyta teksto dalis. Moksleivis turi tiksliai suprasti teksto mintis, jas atkurti savais žodžiais, suformuluoti taisyklingus sakinius ir juos užrašyti. Tai turi didelę reikšmę mąstymo ir kalbos lavinimui. Ištrauka – tiksliai nurašyta teksto dalis. Moksleivis turi dėmesingai analizuoti tekstą, išskirti pagrindines jo pastraipas, o pastraipose – svarbiausius dalykus (teiginius, lenteles, brėžinius, datas ir kt.), tai, kas aktualu mokymosi požiūriu. Citata (lot. citatum – greitas, paskubintas) – trumpa esminė teksto ištrauka. Jeigu išrašas būna iš daugelio sakinių, tai vieno dviejų sakinių minties pakartojimas. Paprastai citatoms parenkami labai ryškūs, vaizdūs, gražiai suformuluoti sakiniai. Jų rinkimas ugdo ne tik analitinį, bet ir sintetinį mąstymą, gebėjimą pastebėti apibendrinamuosius sakinius, kuriais išreiškiama svarbi mintis. Stengiamasi rasti tokias citatas, kad jos būtų aiškios be konteksto, o jeigu jis reikalingas, tai konspekte užsirašomi komentarai. Žodynėliai – atminties ir mąstymo lavinimo priemonė. Negimtosios kalbos žodynėliuose užsirašomi sunkiau įsimenami žodžiai, jų vartojimo kontekstas. Mąstymui ugdyti ypač svarbūs terminų, sąvokų, tarptautinių žodžių žodynėliai. Juose būtina užsirašyti apibrėžtis, paaiškinimus, pavyzdžius. Jie tampa kišeninėmis moksleivių enciklopedijomis. Praktiniai–operaciniai mokymosi metodai.Praktiniais-operaciniais mokymosi metodais įsisavintos žinios taikomos praktikoje – tai padeda išmokti mąstymo operacijų, kalbos, veiksmų su daiktais, simboliais ir t. t. Praktinio veikimo išmokimas grįžtamai veikia įsisavinimo, naujų vertybių įgijimo procesą, jį stiprindamas, palengvindamas. Pratimų atlikimas – mokymosi metodas, kuriuo siekiama įgyti įgūdžių, plėtoti reikalingus mokėjimus. Kiekvienoje klasėje pratimai sunkėja, o aukščiausią lygį pasiekia aukštojoje mokykloje. Kiekviena sudėtingesnė įgūdžių pakopa remiasi ankstesnių įgūdžių visuma. Todėl įgūdžiai automatizuotumo lygį pasiekia laipsniškai. Atliekant kalbos pratimus, reikia: 1) suprasti užduoties esmę, prisiminti taisykles ir atlikimo metodiką, 2) stengtis ne tik kruopščiai ją atlikti, bet ir įvertinti pasiektų rezultatų lygį, taisyti klaidas, tobulinti veiksmus, 3) įvairinti žodinių ir rašybos pratimų serijas, atlikimo būdus, daryti pertraukėles, 4) į mokymosi sistemą įtraukti kūrybinių pratybų. Matematikos pratimai atliekami taip: prisimenamos reikalingos formulės, teoremos, taisyklės, pakartojamos pagal vadovėlį, atgaminamos jų tikslios formuluotės (nebūtinai pažodžiui), prisimenamas sprendimų algoritmas, nustatyta tvarka atliekamas pratimas, atgaminamas sprendimo patikrinimo būdas, patikrinamas sprendimas ir, jei reikia, pataisomas, apgalvojama, kaip kitaip būtų galima spręsti tą patį pratimą. Sprendžiant uždavinius išmokstama operuoti matematiniais veiksmais, simboliais. Atliekant muzikos pratimus (vokalinius ir instrumentinius) taip pat reikia sąmoningai kartoti tikslius veiksmus. Įvairių atlikimo būdų išmokimas formuoja muzikinius mokėjimus, o tobulinimas – meistriškumą. Aukštą meistriškumo lygį pasiekę atlikėjai vadinami virtuozais. Tam reikia sensomotorinių gabumų, jautrios klausos, bendro asmenybės emocingumo. Muzikuojant lavinami gebėjimai dainuoti, groti, ugdoma aktyvi asmenybės pozicija ne tik menui, bet ir gyvenimui. Piešimo pratimai skiriasi nuo anksčiau aprašytų kūrybiniu pobūdžiu. Kopijuojant ar piešiant iš natūros, reikia ne tik atlikti rankos judesius pagal vaizdo formą, bet ir sąmonėje jį pertvarkyti. Daiktų piešimas, jų komponavimas erdvėje, šviesos efektų vaizdavimas, spalvų dermės kūrimas, idėjų realizavimas reikalauja didelio intelektinio darbo – tai lavina visą asmenybės struktūrą. Piešėjo ugdymui svarbūs lipdymo iš plastilino ar molio darbai. Skulptūros darbams reikalingi piešimo įgūdžiai. Šis pratimų kompleksas formuoja vaizduojamojo meno įgūdžius ir mokėjimus. Kūno kultūros pratimai atliekami dėstytojui aiškinant ir rodant, kaip juos atlikti. Treniruojamieji pratimai formuoja sportinius įgūdžius ir mokėjimus, įprotį mankštintis, grūdina organizmą, lavina judesius. Praktikos darbai – mokymo ir mokymosi metodas. Jų tikslas – mokytis techninio darbo: medžio ir metalo apdirbimo, žemės ūkio darbų, taisyti mašinas, elektros prietaisus, juos prižiūrėti, valdyti. Prieš atlikdamas šiuos darbus moksleivis turi išmokti skaityti techninius brėžinius, o vėliau –juos sudaryti. Tai kelia techninio darbo kultūrą, protinę veiklą sieja su technine, kartu mokomasi ir techninės kūrybos. Praktikos darbai atliekami ir namie. Laboratoriniai darbai skiriasi nuo praktikos darbų tuo, kad mokinys ar studentas dirba su mokslinio tyrimo prietaisais, įrenginiais, kitais daiktais, siekdamas išmokti taikyti žinias moksliniam darbui ar norėdamas įgyti naujų žinių. Šie darbai atliekami biologijos, fizikos, chemijos, žemės ūkio pamokose, o jeigu yra tinkamos sąlygos, – ir namie. Laboratoriniai darbai stiprina interesų aktyvumą, todėl labai prisideda prie mokslo žinių įgijimo. Kūrybos mokymosi metodai. Psichologinis kūrybos pagrindas – mąstymas ir vaizduotė. Uždavinys plėtoti moksleivių kūrybingumą apima meninės, techninės ir mokslinės kūrybos sritis. Tam reikia noro kurti ir tikslingos motyvacijos spręsti uždavinį. Esant motyvacijai, kūrybinių gebėjimų ugdymas visada vaisingas, nors ryškėja jų diferenciacija: moksleiviai pasirodo ne vienodai kūrybingi, išsiskiria kūrybos sritys (literatūros, muzikos, vaizduojamojo ar judesio meno, technikos, mokslo). Remiantis kūrybos psichologija ir kūrybingumo plėtojimo mokymo metodais, galima išskirti kelis kūrybos mokymosi metodus. Kūrybos pažinimo metodai. Mokinys taiko tokius savęs pažinimo metodus: Kūrybinės veiklos savianalizė. Savistaba tiriami tokie kūrybingumo požymiai: a) emocingumas, domėjimasis mokslo žiniomis, technika, menu; b) sritis, kurioje entuziastingai, atkakliai veikiama; c) gebėjimas greitai atgaminti reikiamą informaciją; d) išmoningumas, asociacijų platumas ir greitumas, sąmojis; e) gebėjimas iniciatyviai veikti, kelti idėjas, sumanymus, hipotezes; f) intelekto paslankumas, gebėjimas greitai įžvelgti esmę, atsisakyti klaidingų prielaidų, teiginių; g) gebėjimas perdirbti mintyse vaizdus, idėjas; h) gebėjimas planuoti ir įvykdyti planus; i) gebėjimas vertinti; j) gebėjimas savikritiškai vertinti ir derinti savo požiūrius, veiksmus su kitais, daryti pagrįstas išvadas. Šie požymiai apibūdina kūrybingumo turinį. Juos reikia išmatuoti, įvertinti. Savęs vertinimo metodas siejasi su savianalize, nes stebint požymius jie vienaip ar kitaip vertinami. Veiklos rezultatas lyginamas su ankstesnės veiklos rezultatais pagal tuos pačius požymius, nustatomi skirtumai, vertinama kokybė. Taip pat reikia atsižvelgti ir į savęs vertinimą. Taip išmatuojama požymio pasikeitimo pažangos ar atžangos lygis. Ypač svarbus savo veiklos rezultatų lyginimas su kitų moksleivių panašiais darbais ir savo darbo vertinimas naujumo, originalumo, kokybės atžvilgiu. Tai padeda objektyviau vertinti savo jėgas, o sėkmės atveju – toliau stengtis. Tam turi reikšmės ir mokytojo ar kitų žmonių vertinimas. Savo kūrybinės veiklos rezultatų vertinimas leidžia pastebėti, kurioms darbo sritims būtina skirti daugiau dėmesio, ką tobulinti. Tobulinant kurios nors srities veiklos rezultatus, plėtojama ne tik atlikimo, bet ir kūrybos kokybė. Pats kūrybos mechanizmas nėra pakankamai ištirtas, todėl kartais teigiama, kad kūrybos negalima išmokti. Iš tikrųjų kūrybinės veiklos galima išmokti, tik ne visiems lemta pasiekti aukšto kūrybingumo, nes jį lemia ir nuo žmogaus nepriklausomi veiksniai. atitikmenys: angl. learning methods vok. Lernmethoden rus. методы учения